Džiaugsmas ir sėkmė! Šiemet Stevenas Spielbergas išleido ne tik naują filmą, bet ir savotišką lakmuso popierėlį, kuris padeda itin greitai ir tiksliai įvertinti realią kino ekspertų kompetenciją. Nuo šiol, jei kur nors perskaitysite, kad filme „Tiesos diena“ pilna loginių skylių ir nenuoseklumų, galite būti tikri – autorius arba apskritai nežino, kas yra logika, arba itin paviršutiniškai įsivaizduoja, kaip veikia bet kokių pasakojimų struktūros. Tikėtina, kad jo nuomonė apie filmą nėra nei svaresnė, nei vertingesnė už jūsiškę.
Na, gerai, gal šiek tiek ir perdedu. Neapsimesiu, kad nesuprantu, kodėl naujausio režisieriaus kūrinio dramaturgija gali erzinti arba nuvilti net ir profesionalius žiūrovus. Kasdieniškai žiūrint į jame vaizduojamus įvykius ir priežastinius ryšius, jie tikrai gali pasirodyti keisti ir neįtikinami.
Pagrindiniams filmo herojams tiesiog neįtikėtinai sekasi. Lemiamą akimirką keli juos besivejančių priešų automobiliai apsiverčia ir užstoja kelią kitiems. Patyrę kariškiai staiga tampa kurti visai šalia jų vaikštančių žmonių žingsniams ir žodžiams. Kaip tyčia nesugeba taikliai šaudyti, nesugalvoja pasižiūrėti sau už nugaros arba apsukti ratą aplink didelį akmenį. Vėl ir vėl, kai jau atrodo, kad susiklosčiusios aplinkybės nenumato jokios išeities, ta išeitis per stebuklą ima ir atsiranda.
