Turiu idėją Lietuvai: sugalvokime tokį būdą kine žiūrėti filmus šeimai originalo kalba, kad nereikėtų desperatiškai ieškoti į blogiausią poziciją nukišto nedubliuoto seanso.
Puikiai suprantu dubliažo priežastis, toks poreikis tikrai yra. Didžioji tikslinės auditorijos dalis nemoka užsienio kalbų ir vargu, ar geba gana greitai skaityti. Rodant filmus tik originalo kalba visiems tektų sėdėti salėje, pripildytoje intensyvaus tėvelių šnabždėjimo, – tai jiems, vargšiukams, tektų versti personažų dialogus ir aiškinti siužeto vingius.
Lygiai taip pat iš principo nieko neturiu prieš Rytį Zemkauską, Moniką Liu, Arvydą Dapšį ar Kęstutį Cicėną. Jie puikūs aktoriai, jų balsai malonūs ir išraiškingi. Visgi, nepykite, Hugh Jackmaną, Patricką Stewartą, Julią Louis-Dreyfus ar Bryaną Cranstoną mėgstu kur kas labiau. Kažkodėl įtariu, kad ne tik aš: šiaip ar taip garsinamų filmų plakatuose puikuojasi būtent užsienio aktorių veidai ir pavardės.
Neabejoju, kad aš toks ne vienas. Kalbu anaiptol ne tik apie suaugusius žmones, mėgstančius žiūrėti šeimai skirtus vaidybinius ar animacinius filmus. Lietuvoje, ypač Vilniuje, tikrai gyvena pakankamai lietuviškai nekalbančių ar prastai kalbančių vaikų. Dažniausiai jie puikiai supranta angliškai. Kodėl mes verčiame žiūrėti jiems skirtus filmus prasčiausiu įmanomu laiku? Arba laukti, kol jie pagaliau pasirodys namų kino platformose?
