Nors filmą „Ir velnias dėvi Pradą 2“ būtų galima žiūrėti tiesiog per patogią estetikos prizmę, filmo scenarijus atskleidžia gerokai daugiau: tai ir mados autoritetų saulėlydis, ir korporacijų aukso amžius, ir, deja, vis dažnesnės kalbos apie ultragreitosios mados įsigalėjimą. Tad kodėl po pirmosios dalies svajojome apie darbą mados pasaulyje, o antroji dalis šią svajonę brutaliai sužlugdo?
|00:00
Laikai prieš „iPhone“: mados žurnalas kaip ekonominis variklis
2006-ieji mados istorijoje žymi tam tikrą spausdintų žurnalų, ypač žurnalo „Vogue“, piką. Šioje epochoje mados žurnalas veikė kaip nekvestionuojamas industrijos įstatymų leidėjas. Kaip mini kai kurie kritikai, tai buvo metai, kai „Vogue“ rugsėjo numeris pasiekė istorinį mastą – 840 puslapiai, pilni milžiniškos vertės reklamos. Tuo metu „Vogue“ nebuvo tiesiog žurnalas. Tai buvo milijardinės vertės ekonomikos variklis, kurio biudžetai leido redakcijoms veikti be jokių suvaržymų.
Spausdinta žiniasklaida kontroliavo visą mados ekosistemą: nuo tekstų užsakymų iki galutinio vartotojo pasirinkimo, o reklamos pirkėjai kovojo dėl pirmųjų numerio puslapių, nes neegzistavo jokia kita platforma, galinti suteikti tokį prestižą ir pasiekiamumą.
