Bene įdomiausias naujojo „Žmogaus-voro“ aspektas – tai, kad filmas galutinai įrodo, jog siaubo kinas nustojo būti vien tik nišiniu saujelei entuziastų įdomiu žanru. Šiuo metu jis virto masinei auditorijai tinkama ir lengvai suprantama populiariąja kultūra.
Žinoma, tą patvirtinančių ženklų ir taip buvo per akis. Pakanka prisiminti, kad, pavyzdžiui, žiemą filmai „Nusidėjėliai“ ir „Išnykimo valanda“ buvo apdovanoti „Oskarais“. Arba kad mažo biudžeto siaubo filmai „Backrooms“ ir „Apsėdimas“ šį pavasarį netikėtai sulaukė neregėto populiarumo ir pagal lankomumą sugebėjo aplenkti net tokius Holivudo veteranus, kaip Stevenas Spielbergas. Vis dėlto didžiausiame visai šeimai skirtame vasaros filme tikrai mažiausiai tikėjausi aptikti akivaizdžių šio žanro elementų ir strategijų.
„Žmogus-voras: nauja diena“ ne šiaip atsitiktinai flirtuoja su siaubo tropais. Vienas iš iššūkių, su kuriais filme susiduria Piteris Parkeris, – tai, kad jo kūnas staiga pradeda keistis. Vaizduodami šias aplinkybes, kūrėjai užtikrintai ir pamatuotai žengia tiesiai į kūniškojo siaubo teritoriją.
Iš pradžių atsiranda stiprūs, vis dažnėjantys galvos skausmai. Herojus dėl to kaltina praeities traumas, nuolatinį stresą ir ilgas darbo valandas. Kol vieną rytą atsibunda iš savo paties voratinklių supintame kokone. Paaiškėja, kad migrena tebuvo pirmas rimtesnių pokyčių simptomas. Piterio kraujyje cirkuliuojantis voro DNR suaktyvėjo ir pradėjo mutuoti, reikalaudamas sau vis daugiau vietos. Anksčiau jis buvo labiau žmogus nei voras. Dabar, atrodo, situacija pradeda keistis.
