35-erių Rūta Voitechovičiūtė ilgai bandė paaiškinti sau, kodėl gyvenimas, kuris kitiems atrodo įprastas, jai kainuoja tiek daug. Kodėl po bendravimo reikia atsigauti lyg po fizinio krūvio. Kodėl neteisybė gali sukelti stiprią emocinę ir fizinę kūno reakciją? Atsakymus moteris rado tik prieš gerą pusmetį. Autizmo diagnozė neperrašė jos gyvenimo, bet leido jį perskaityti iš naujo: patyčias, depresiją, perdegimus, nuolatinį bandymą prisitaikyti ir jausmą, kad pasaulis veikia pagal taisykles, kurių ji ilgai negalėjo suprasti, rašoma asociacijos „Lietaus vaikai“ pranešime žiniasklaidai.
Pradžia be kompaso
Rūta pasakoja, kad nuo vaikystės jautėsi atskirta nuo bendraamžių. Mokykloje ją lydėjo patyčios, stiprus vienišumo jausmas ir nuolatinis bandymas suprasti, kodėl santykiai tarp vaikų veikia taip, kaip veikia. Jai buvo sunku priimti nerašytas taisykles, apsimetimą, susitarimus kažką ignoruoti, pažeminti ar skriausti.
„Mokykloje buvo labai daug patyčių. Buvo sunku su bendraamžiais, nuolat jaučiausi atskirta: atrodo, nieko nepadarei, bet tave pamato pirmą kartą ir jau priima kaip objektą, iš kurio galima šaipytis. O tu juk esi sąmoningas, supranti, kad tai kartojasi vėl ir vėl. Ieškodavau teisybės, buvau pakankamai kategoriška, bet buvau ir stipriai skriaudžiama vaikų tiek emocine, tiek fizine prasme“, – prisimena Rūta.
