Psichologė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Aistė Pranckevičienė pasakoja, kaip ryšys su augalais, metų laikų kaita ir net paprastas buvimas sode gali veikti mūsų emocinę būseną, mažinti stresą bei padėti atkurti ryšį su aplinka ir pačiu savimi.
Visą laidos įrašą rasite čia:
|00:00
– Kaip terapinių sodų tema atsirado jūsų akiratyje? – Atsitiktinai, neturiu prigimtinio santykio su aplinka ar su gamta. Mano tėvai, seneliai ir proseneliai jau gyveno mieste, buvo kauniečiai – esu asfalto vaikas. Tik ištekėjus ir atsiradus vaikams pradėjau spręsti pažįstamą klausimą – ar gyventi bute, ar ieškoti gyvenamojo namo. Įsigijome namus, kuriuose buvo gabalėlis žemės. Tikrai nuoširdžiai net neįsivaizdavau, ką man su tuo ploteliu daryti, bet pradėjau domėtis, sodinti ir užsikabinau. Atradau du dalykus apie buvimą sode – darbas, buvimas sode yra žaidimas, kuriame gali statyti, griauti, keisti, kurti. Iš psichologinės perspektyvos, turėti žaidimą suaugusiame amžiuje yra labai svarbu psichologinei sveikatai. Per žaidimą mes ilsimės, atsipalaiduojame, kuriame, tačiau tai turi būti veikla be tikslo. Jei norėčiau sukurti idealų sodą, tai nebūtų žaidimas.
Sodą matau kaip psichologinio atsparumo mokytoją.
