Praėjusių metų duomenimis, 52 procentai sudarytų santuokų Lietuvoje baigiasi skyrybomis. Deja, ne visiems šeimos gyvenimą pavyksta užbaigti taikiai – dalis buvusių sutuoktinių įsivelia į metų metus trunkančias tarpusavio kovas. Kodėl besiskiriančiųjų konfliktas sukelia tiek daug kančios jų vaikams, o ir jiems patiems?
Dalydamiesi užgyventą turtą, spręsdami vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos ar jų išlaikymo klausimus, buvę sutuoktiniai nevengia kaltinimų, skundų institucijoms, teisminių ginčų, įsipareigojimų nevykdymo, manipuliavimo vaikais ir visų kitų priemonių.
Žinoma, visi šie konfliktai pirmiausia yra suaugusiųjų atsakomybė ir kartais, žvelgiant iš šono, net sunku patikėti, kad suaugusieji gali taip kenkti vienas kitam ir vaikams.
Tačiau turime ir struktūrinę problemą.
Mūsų vaiko teisių apsaugos veikimo algoritmai dar 2016–2020 metų kadencijoje, man būnant ministru, sudėlioti taip, kad vaikai būtų apsaugoti nuo smurto. Tuo metu tai buvo didžiausia problema, nes dar 2016 metais buvo leidžiamos fizinės bausmės, vaiko teisės kiekvienoje savivaldybėje veikė savarankiškai, o pagalbos šeimai sistema buvo epizodinė ir fragmentiška.
