Skyrybų metu dažnai tėvai daugiausiai dėmesio skiria dokumentų rengimui, teisinėms procedūroms ir formaliems susitarimams, tačiau tikrasis šeimos gyvenimo pokytis atsiskleidžia kasdienybėje: kur vaikas miegos rytoj, kas jį nuves į mokyklą, kaip atrodys savaitgaliai, kaip bus švenčiamos šventės ir kaip tėvai bendraus tarpusavyje, kai nebeliks bendro gyvenimo. Būtent šie praktiniai klausimai dažnai tampa ne mažiau svarbūs nei pats teisinis susitarimo tekstas.
Tarp tėvų neretai kyla ginčų dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, nes nuo šio susitarimo priklauso vaiko kasdienė rutina, stabilumas ir ryšys su abiem tėvais. Todėl ieškant sprendimų, kurie sumažintų vaiko patiriamą stresą, kartais pasirenkamas vadinamasis “paukščių lizdo” metodas.
Šis bendravimo su vaikais modelis nėra atskirai reglamentuotas, tačiau jis gali būti aptariamas ir įforminamas tėvų susitarimu, ypač tuomet, kai tėvai santuoką nutraukia bendru sutarimu ir kai dėl vaiko interesams teikiamo prioriteto yra pasirengę laikytis aiškių taisyklių.
Metodo esmė ir praktinis turinys
„Paukščių lizdo“ metodo esmė – nekeisti vaiko gyvenamosios aplinkos, tačiau keisti suaugusiųjų buvimą joje. Vaikas lieka savo kambaryje, išlaiko įprastą rutiną, o tėvai pakaitomis gyvena šeimos būste pagal sutartą grafiką. Praktikoje toks susitarimas dažniausiai pasirenkamas kaip laikinas sprendimas, kol tėvai susitvarko atskirų būstų klausimus, kol nusistovi emocinė situacija ir kol atsiranda aiškesnė, tvari bendratėvystės struktūra.
