Dvidešimt metų Vilnius kūrė save kaip atvirą, modernų, daugiakalbį Europos miestą. Jame migracija buvo matoma kaip miesto augimo, socialinės sanglaudos ir kultūrinės įvairovės šaltinis, kuriame migrantai tampa visaverčiais bendruomenės nariais ir talentais.
Šiandien viešojoje komunikacijoje jis vis dažniau pristatomas kaip miestas ant „lūžio taško“, kuriame formuojasi „getai“ ir kuris turi ginti gyventojus nuo „kaimyninių sostinių problemų“. Šis pasakojimas neateina iš išorės. Jis yra mūsų pačių politinės komunikacijos produktas.
Jo kaina ne tik etinė. Ji – ekonominė. Talentų pritraukimas, investuotojų pasitikėjimas, tarptautinių studentų srautai, kūrybinių industrijų sostinės reputacija – visa tai formuoja naratyvas. Miestas, kuris sako, kad maldos namai yra „blogas signalas“, signalą siunčia ir potencialiems naujakuriams – tiems patiems, kuriuos šių metų kovą patvirtintas miesto integracijos planas vadina naujais miesto gyventojais ir talentais.
Svarbu paminėti, kad integracijos srityje Vilniuje turinio prasme procesai vyksta. Į integracijos priemones investuoja Europos Sąjungos fondai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir pati savivaldybė. Veikia kalbos kursai, bendruomeniniai centrai, įsidarbinimo ir orientacijos paslaugos. Tai – ne fasadas, ne planas popieriuje, o realiai dirbantys žmonės ir realios biudžeto eilutės.
