Rugsėjį po Lietuvos miestus pabirs tūkstančiai naujų studentų – jaunų talentų, ant kurių pečių jau netolimoje ateityje laikysis šalies ekonomika. Ko reikia, kad naujai į miestą atvykęs žmogus pasijustų kaip namuose ir norėtų pasilikti ilgam? Kiek įtakos tam turi infrastruktūros sprendimai, susiję su gyvenamąja aplinka, eismu ir kitais kasdieniais aspektais?
Ką reiškia priimti žmogų miesto požiūriu?
Kvietimus studijuoti pirmo kurso studentams siunčia aukštosios mokyklos, bet realų kasdienybės testą jų akyse laiko miestai. Pernai rugsėjį studijuoti pasirinko apie 19,5 tūkst. žmonių, o į penkis didžiuosius Lietuvos miestus atvyko beveik 13 tūkst. pirmakursių. Iš jų beveik 6 tūkst. – į Vilnių ir beveik 5 tūkst. – į Kauną, kiti 6,5 tūkst. pasiskirstė po mažesnius miestus. Tai – didelis skaičius naujų gyventojų, kuriuos miestai turi priimti ne tik administracine, bet ir kasdienybės prasme. Palyginti: lyg vienu metu į skirtingas puses pajudėtų visa Ukmergė ar Kėdainiai.
Pirmas klausimas, su kuriuo susiduria į pasirinktas studijas kitame mieste įstojęs jaunimas, kartu – ir jų tėvai, retai būna apie mokslus. Viskas prasideda nuo kur kas praktiškesnio etapo – klausimų „Kur gyvensiu?“ ir „Kaip judėsiu mieste?“.
