Lietuvos viešojoje politikoje migracija ir ypač priverstinis persikėlimas dažnai lieka emocijų ir naratyvų, o ne duomenų lauke. Tačiau demografiniai rodikliai ir Europos šalių patirtys rodo priešingą tendenciją: tinkamai valdoma migracija yra ne našta, o vienas iš esminių ekonominio ir socialinio tvarumo veiksnių. Šis tekstas kelia klausimą, kodėl ignoruojame priverstinį persikėlimą kaip strateginį resursą, nors tai jau seniai patvirtina empirika.
Dramblys kambaryje
Yra faktas, kurį Lietuvos viešojoje diskusijoje apie migraciją vengiame įvardyti tiesiogiai: demografinių problemų (ir jų pasekmių) neišspręs nei šeimos politika, nei laukimas, nei viltis. Lietuva turi neigiamą natūralų gyventojų prieaugį nuo 1994 m. – beveik ketvirtį amžiaus anksčiau nei ES vidurkis. Suminis gimstamumo rodiklis siekia 0,9–1,0, o tai yra vienas žemiausių rodiklių ES. Sąjungos vidurkis – 1,3, o natūralaus augimo riba yra 2,1. Net ir vienas efektyviausių Europos modelių – Prancūzija – kasmet skirianti 4 proc. BVP šeimos politikai, pasiekia 1,7 rodiklį, neužtikrinantį natūralaus gyventojų prieaugio, bet sulėtinantį populiacijos susitraukimą ir senėjimą.
Pasigilinus į išsamią demografinių rodiklių analizę, tendencija aiški ir kalbanti pati už save: net jei Lietuva rytoj padidintų gimstamumą, poveikį darbo rinkoje geriausiu atveju pajustume po 20–25 metų. Tačiau populiacijos susitraukimas ir senėjimas nėra tik darbo jėgos klausimas. Jis veikia visą ekonomikos ekosistemą: traukiasi vidaus rinka, mažėja mokesčių bazė, sunkiau finansuoti socialinę apsaugą ir sveikatos sistemą, mažėja šalies patrauklumas investicijoms. Demografinis nuosmukis ir ekonominis augimas ilguoju laikotarpiu yra sunkiai suderinami, net ir atsižvelgiant į tokius procesus kaip ilgėjanti gyvenimo trukmė ar dirbtinis intelektas. Darbo jėgos trūkumas yra struktūrinis ir jis yra tik vienas iš šio platesnio iššūkio simptomų.
