Būti kavos snobu Vilniuje – absoliuti norma. Sakau kaip kavos snobė. Turiu naujų žinių – į Vilniaus kavines kelią skinasi ir rūšinė kakava. Ne, tai ne vaikų gėrimas! Nepamirškim – kakava kadaise buvo pasiturinčių vilniečių ženklas – vertinga dovana, kartais net ir valiuta.
Mano gyvenime kakava atsirado netikėtai. Prieš keletą metų galvojome, kaip nustebinti draugę Viktoriją per jos mergvakarį. Sutarėme pamėginti improvizuoti kakavos ceremoniją – pasigaminti šio gėrimo, pamedituoti, iš širdies palinkėjimus susakyti. Praūžė šventė, baigėsi pokalbiai iki aušros, atėjo laikas kakavai. Dairausi, kur milteliai ir du litrai pieno. Ant stalo atsirado kvapnūs kakavos masės gabalai, migdolų pienas, agavų sirupas, pipirai ir elektrinis trintuvas. Niekad nebuvau ragavusi tokio gėrimo – ir salsvo, ir sotaus, ir raminančio, ir budinančio, lyg labai pažįstamo, bet su egzotikos cinkeliu. Kodėl aš apie jį nežinojau anksčiau?
Vėliau užėjusi į kavinę ir paprašiusi TOS kakavos sulaukdavau nustebusio baristos žvilgsnio. Ant bangos 2023-aisiais buvo mačia su braškėmis, o rūšinė kakava mažai kam žinomas, nišinis gėrimas. Tikriausiai arčiausiai kakavos tuo metu mano galvoje stovėjo karštas šokoladas, kad ir Pilies šokoladinėje. Įsivaizdavau, kad skaniausias pasaulyje – gi ten šokoladinės statulėlės, šokoladinė kėdutė – kaip iš pasakos.
