Sidabras ir auksas jos rankose virsta ne papuošalais, bet švyti nematyta šviesa, tampa tyliais, arti kūno nešiojamais pasakojimais. Jos kūryba yra lėtas, beveik paslaptingas procesas, kuriame susitinka istorija, gamta ir žmogaus prisilietimas. LRT RADIJO laidoje „Pažinimai“ ji sako, jog yra soti laime ir pilnatve to, ką gyvenime veikia ir ką turi.
Viso pokalbio klausykite čia:
|00:00
– Kaip manai, ar juvelyrikoje atsidūrei atsitiktinai? – Abu mano seneliai buvo nagingi, bet abu – skirtingai. Vienas mano senelis buvo labai struktūruotas, prisimenu, kad mėgau stebėti jį pjaustantį žalvarį. Buvau sužavėta tuo, kad jis gali pasigaminti sau daiktą. Kitas mano senelis nebuvo nagingas tradicine prasme, jis rinkdavo keisčiausius daiktus: sąvaržėles, laikrodžių grandinėles. Močiutė ant jo pykdavo, klausdavo jo, kam jam viso šito reikia. Jis sakydavo: „Atiduosiu žiogui.“ Aš buvau tas žiogas. Su seneliu turėjome slaptą sąjungą. – Kas tave patraukė į juvelyriką? – Nuo paauglystės lankiau dailės mokyklą, menas visada buvo šalia. Įtaką man padarė ir mano keramikos mokytoja. Per ją aš pagalvojau, kad baigusi mokyklą turiu arba studijuoti antropologiją, arba juvelyriką. Kažkaip šios sritys buvo susijusios, antropologija man buvo įdomi iš socialinės pusės, bet pastudijavusi supratau, kad tai yra ne mano, man vis dėlto reikia grįžti prie juvelyrikos.
