Senovės Vilniuje gyvavo miesto budelio profesija. Kas žinoma apie šiuos žmones, koks buvo jų statusas visuomenėje ir kaip jie gyveno? Apie budelio amatą pasakoja lektorius menotyrininkas dr. Juozapas Blažiūnas. LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ pašnekovą kalbina Donatas Šukelis.
– Budelį įsivaizduojame kaip mirties bausmės vykdytoją. Kokios dar buvo jo pareigos?
– Pradėkime nuo to, kad budelio įsivaizdavimas nėra visiškai teisingas. Tai buvo paprastas amatas, kaip ir bet kuris kitas. Budelis buvo amatininkas, atlikdavęs jam skirtas funkcijas. Jį samdydavo miesto magistratas. O šiaip tai jis daug kuo užsiimdavo: buvo miesto komunalininkas, išveždavo kritusius gyvulius ir visokius nešvarumus, prižiūrėdavo tvarką, bausdavo prasikaltusius. Nebuvo taip, kad jis kiekvieną dieną kardavo ir kirsdavo galvas. Tikrai ne. Turėjo gana daug laisvo laiko, tai, aišku, eidavo ir į alubarį alaus išgerti, ir į turgų maisto produktų nusipirkti.
Šio amato buvo mokomasi specialiose akademijose, kuriose mokslai trukdavo ne tiek ir trumpai – dvylika–penkiolika metų. Tai galėjo būti gana linksmas žmogus, nors nelabai kas su juo bendraudavo. Visi labai bijojo, nes budelis buvo Dievo teisingumo egzistavimo įrodymas. Budelis vykdydavo bausmę Dievo vardu ir vadovaudamasis įvairiais įstatymais. Aš įtariu, kad jis nejautė psichologinių traumų. Tuo metu mirtis buvo įprastas dalykas – daug žmonių mirdavo, trumpai gyvendavo.
