Turbūt tiesiog ateina toks amžius, kai pradeda žavėti miuziklai. Nieko negaliu padaryt – labai gražu, kai žmonės šoka ir dainuoja, ir vaidina, ir kai muzikoje maišosi visokie žemieji stiliai ir aukštieji žanrai.
Londone matytas „Hamiltonas“, vienas iš penkių sėkmingiausių visų laikų miuziklų, buvo nepaprasta muzikinė patirtis, pakeitusi supratimą apskritai apie šią meno formą. Kas galėjo pagalvoti, kad taip jaudintų istorija apie 18 a. kariškį ir politiką, padėjusį pamatus JAV finansų sistemai? O pagalvojo Lin-Manuelis Miranda, Nepriklausomybės karo istoriją papasakojęs repo, džiazo ir ritmenbliuzo ritmu, o svarbiausių istorinių valstybės figūrų vaidmenis atidavęs nebaltaodžiams atlikėjams.
Brangų bilietą (70 eurų) į ispanišką „Liūto karaliaus“ (muzika Eltono Johno) pastatymą Madride pirkau su tam tikrom dvejonėm. Tegu tai ir populiariausias visų laikų miuziklas, uždirbęs jau virš dviejų milijardų dolerių, bet vis tiek juk čia turbūt bus labiau vaikams… Tačiau apsiašarojau jau per pirmas dešimt minučių, scenoje išvydusi žmogų-žirafą. Išties nebuvau regėjusi taip išradingai ir skoningai sukurtų žvėrių kostiumų – gigantiškų lėlių teatro ir dinamiškų skulptūros objektų (autorė – Julie Taymor).
