Birželio 19 d. Vilniaus senajame teatre Paulius Markevičius debiutuos kaip operos režisierius, pristatydamas G. F. Händelio „Acį ir Galatėją“ – antikiniu mitu paremtą pastoralinę operą apie meilę, netektį ir virsmą, rašoma Vilniaus senojo teatro pranešime žiniasklaidai.
Ankstesniuose savo darbuose nagrinėjęs Baroko epochą ir antikinius mitus, sukauptą žinių bagažą jis atsineša ir į šį pastatymą: „Gyvenime kartais pereini įvairius etapus ir nežinai, kur vėliau jų prireiks. Atrodo, kažkoks tikslas visada yra, net jei pats jo dar nematai.“
Pokalbis su P. Markevičiumi – apie debiutą šiuolaikinės operos žanre, pabėgimą nuo kasdienybėje tvyrančio nerimo ir tai, kuo žiūrovams galėtų pasirodyti aktuali pastoralė ir barokinis tirštumas.
– Neįprasta ir įdomu matyti tave debiutuojantį operoje. Tačiau šiame žanre režisierius turi mažiau laisvės nei dramos teatre, ar ne?
– Taip, dramos teatre režisierius turi savo viziją, o paskui kartu su komanda repeticijų metu viską nuolat peržiūri, keičia, perdirba. Operoje jau yra emocinis, istorijos ir laiko karkasas, kurį nustato muzika. Reikia galvoti, kuo jį papildyti, kaip atskleisti tai, kas slypi muzikoje, ir kartu padėti solistams išreikšti svarbiausius dalykus.
