Skonį lavinti turime visi. Architektai dažnai tai daro keliaudami. Prieš kelerius metus, vaikštinėdamas Berlyno Muziejų saloje, patyriau vieną iš tų retų architektūrinių momentų, kurie ilgai neišblėsta atmintyje, rašoma Lietuvos architektų sąjungos parengtoje publikacijoje, kurioje – architekto Audriaus Ambraso straipsnis.
Pasaulinio garso britų architekto Davido Chipperfieldo restauruotas Naujasis muziejus (Neues Museum) mane tiesiog sustabdė. Ne įspūdingomis formomis ar blizgančiais paviršiais, o kažkuo visiškai priešingu: tyla, sąžiningumu, laiko gyliu. Karo žaizdų randai čia neužglaistyti – jie betarpiškai dalyvauja istorijos pasakojime. Naujos plytų sienos nepaslėptos už senos formos kaukės, jos atvirai kalba: mes esame kitas laikas, kita ranka, bet ta pati vieta.
Muziejuje buvo pilna žmonių. Jie sustodavo, liesdavo sienas, skaitydavo žymes, stoviniuodavo prie tų vietų, kur senas tinkas susitinka su nauju mūru. Erdvė kvėpavo. Tai nebuvo atsitiktinumas – tai autentiškumo efektas. Žmonės jautė, kad čia yra kažkas tikro, net negalėdami iki galo paaiškinti kodėl.
Vėliau smalsumo vedinas nuėjau apžiūrėti kito pastato, kuris pas mus dažnai pateikiamas kaip vienas stipriausių Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo pateisinimų – vokiškųjų Valdovų rūmų. Tie Berlyno rūmai – dabar oficialiai vadinami Humboldto forumu (Humboldt Forum) – dunkso vos už penkių šimtų metrų nuo Naujojo muziejaus. Atstatyti barokiniai fasadai spinduliuoja naujumu ir demonstruoja preciziškai iš akmens išraitytus papuošimus, bet jų kiemai buvo tušti.
