Architektė ir interjero dizainerė Aurelija Slapikaitė-Jurkonė sako, kad geras interjeras prasideda ne nuo stiliaus pasirinkimo ar klausimų apie kvadratinius metrus, o pirmiausia – nuo žmogaus istorijos. Jos kuriamose erdvėse svarbiausias ne vizualinis efektas, bet savijauta, todėl intuityviai taikomi architektės principai šiandien vis dažniau sutampa su neuroarchitektūros tyrimų išvadomis. Klubo „Estetikos someljė“ kūrybos vadovė Ieva Rekštytė-Matuliauskė su architekte atsiųstame interviu kalbasi apie estetinį intelektą – jautrumą, kurio neišugdo algoritmai, ir architektūrą, paliekančią erdvės gyvenimui.
– Filosofas Alainas de Bottonas yra pasakęs, kad „minimalistams reikia apkabinimo“. Ši mintis nuskamba ir kaip pokštas, ir kaip gana taikli pastaba apie šiuolaikinį skonį. Ką ji sako jums?
– Labai gražūs namai dar nereiškia, kad juose gera gyventi. Kartais matau interjerus, kuriuose viskas padaryta nepriekaištingai – estetiška, švaru, tačiau juose nematau gyvybės, autentikos. Tada atrodo, kad ateinu ne kurti naujos erdvės, o tarsi ją gydyti.
Man visada atrodo, kad architektas pirmiausia turėtų paklausti ne to, kiek kvadratinių metrų reikia svetainei ar kokio stiliaus namų žmogus nori. Daug svarbiau paklausti, kuo jis gyvena, kas jį džiugina, apie ką svajoja, ką mėgsta valgyti, kaip ilsisi, ką mėgsta veikti laisvalaikiu. Kai pradedi nuo žmogaus, o ne nuo plano, kuri ne tik interjerą – kuri jausmą. Man architektūra prasideda būtent nuo šio klausimo: kaip nori jaustis?
