Žiūrovų jau kurį laiką pastebėta ir ne vieno industrijos nario patvirtinta, kad pastarųjų metų kino tendencija yra scenų įžodinimas. Personažai turi garsiai paaiškinti kiekvieną situaciją kuo elementariau, įskaitant tai, ką patys tuo metu ekrane daro. Kodėl? Kad į telefoną sulindęs ir mąstyti nepasiruošęs žiūrovas vis tiek sektų, kas vyksta. Problema čia nesibaigia – ta pati įtikimo žiūrovui formulė reikalauja taip supaprastinti pasakojimą, kad jame tiesiog nebeliktų apie ką mąstyti.
Ridley Scotto „Šuns žvaigždynas“ yra puikus scenarijaus, kuriame nėra vietos niuansams, pavyzdys. Filmo herojus Higas (akt. Jacob Elordi) gyvena postapokaliptiniame pasaulyje. Kartu su kariuomenės veteranu Bangliu (akt. Josh Brolin) ir geriausiu draugu – šunimi Džasperu – jie saugo namus nuo sulaukėjusių gaujų ir ginčijasi, kokia prasmė gyventi pasaulyje, kuris jau žlugo.
Leisiu sau spekuliuoti, kad, jei scenarijus būtų patekęs į teisingas rankas, ir ne 2026-aisiais, o 20 amžiaus antroje pusėje, atrodytų jis kiek kitaip. Higas pradžioje turėtų atstovauti ciniko ar bent jau pusiau ciniko pozicijai. Jis turėtų būti vienišius ir nematyti prasmės ieškoti kažko geresnio. Tai būtų dėkingas pagrindas tolesniam filmui – per toliau nutinkančius įvykius Higas surastų anksčiau stigusią prasmę ir prisileistų prieš tai nustumtus žmones arčiau.
