Vilniaus rotušėje personalinei parodai ruošiasi menininkas Česlovas Lukenskas. Jis pristato naujausius kūrinius, kuriuose tyrinėja žmogaus žiaurumo ir žlugimo temas.
Kaip atrodytų erdvė po žmoniškumo griūties? Į šį klausimą parodoje atsakymo ieško menininkas Č. Lukenskas. Jis sako, gyvename karo, dėl jo kylančio informacinio triukšmo ir kančios sąlygomis, todėl naujausi jo kūriniai atspindi pragarą, sukurtą pačių žmonių.
„Kitoj salės pusėj prasideda kita montavimo dalis. Čia yra kirmėlių keliai. Tai, kur aš dabar stoviu, galima būtų pavadinti pragaru, nes vienoj vietoj yra degėsiai, o kitoj kirmėlės. Tai kai jie susitinka, žmonės sako, kad už miesto teritorijos tas, kas nesudega, suėda kirmėlės. Tai, žodžiu, pragaro idėja yra tai, kad ta pragaro idėja yra čia, pas mus, Žemėje, ir dabar“, – sako menininkas.
Pasakojimą apie žmogų po griūties Č. Lukenskas kuria ne tik iš nuodėgulių, bet ir atliekų, dužusių daiktų ir kitų liekanų. Šios medžiagos – būdas kalbėti apie tikrovę be pagražinimų.
„Jeigu tam tikri jausmai eina per širdį, į galvą, tai meno kūriniai iš galvos į rankas nueina. Ir mano menas yra labai fiziškas. Vadinasi, mano mintys yra labai fiziškos. Šitie kūriniai yra daugmaž nurengtas nuo jų toks dekoratyvumo sluoksnis, po kuriuo gali pasislėpti labai daug netiesos. O kai tu darai fizinį meną, tai tu nieko negali čia sumeluoti. Tu tiesiog darai iš medžiagų mintis“, – teigia Č. Lukenskas.
