Apie smurtą artimoje aplinkoje Lietuvoje kalbame vis dažniau. Mokomės atpažinti ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą: kontrolę, bauginimą, ekonominį spaudimą, seksualinę prievartą. Vis dėlto mūsų viešajame pasakojime apie smurtą beveik automatiškai iškyla vyras „smurtautojas“ ir moteris „nukentėjusioji“. Šis mūsų sąmonėje įsitvirtinęs modelis apibrėžia sisteminę vyrų smurto prieš moteris problemą, tačiau jis neapima visų gyvenimiškų patirčių. Kai smurtas vyksta dviejų moterų santykiuose, jį atpažinti yra sunkiau.
Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL kartu su projekto partneriais 2026 metų pradžioje atliktas tyrimas parodė, kiek įvairiausių patirčių lieka už šio įprasto vaizdinio ribų. Apklausoje dalyvavo 247 respondentės, dar dešimt lesbiečių, biseksualių moterų ir nebinarinės lytinės tapatybės asmenų savo patirtimis pasidalijo išsamiuose interviu.
67,2 proc. apklaustųjų nurodė patyrusios smurtą. Beveik penktadalis nebuvo tikros, ar tai, ką patyrė, apskritai galima vadinti smurtu. Tik 13,4 proc. manė, kad smurto atveju sulauktų tinkamos institucijų pagalbos.
Šie skaičiai dėl nedidelės tyrimo imties neatspindi nacionalinio visų LBT – lesbiečių, biseksualių ir translyčių – moterų patiriamo smurto paplitimo masto. Tačiau jie labai aiškiai parodo smurto tos pačios lyties asmenų santykiuose problemos dėsningumus: smurtas yra realus, jo formos persidengia, o noras kreiptis pagalbos dingsta dar moteriai nepravėrus institucijos durų.
