Demokratijoje kiekvienas turi teisę vertinti valdžios sprendimus, kritikuoti politinius oponentus ir ginti savo įsitikinimus. Tačiau kuo aukštesnė užimama pozicija, tuo didesnė atsakomybė tenka ne tik už priimamus sprendimus, bet ir už ištartą žodį. Galios pozicijoje esančio žmogaus pasakyta frazė gali tapti politiniu signalu, spaudimo priemone ar net nebyliu nurodymu institucijoms.Todėl valdžia negali sau leisti oponentų, žurnalistų, visuomenininkų ar kultūros žmonių skirstyti į „teisingus“ ir „neteisingus“, „savus“ ir „svetimus“. Etiketė nėra argumentas. Užuot atsakius į klausimą, pradedama vertinti klausiančiojo kilmė, pažiūros, tariami ketinimai ar priklausymas vienai ar kitai stovyklai.
Tokio elgesio pasekmė – ne tik suprastėjusi politinė kalba. Žmonės ima nepasitikėti institucijomis, nes mato, kad taisyklės taikomos skirtingai. Savųjų klaidos aiškinamos aplinkybėmis, o oponentų – jų moralinėmis savybėmis. Saviškių abejonės vadinamos diskusija, o kitų klausimai – puolimu. Ilgainiui įsigali pavojinga nuostata, kad svarbu ne tai, kas pasakyta ar padaryta, bet kas tai pasakė ar padarė.
Valdžia visuomet susiduria su pagunda lojalumą supainioti su teisumu. Tačiau demokratinis mandatas nėra indulgencija. Jis suteikia teisę valdyti ribotą laiką, bet kartu įpareigoja atstovauti ir tiems, kurie balsavo kitaip. Tikroji politinė kultūra atsiskleidžia ne tada, kai valdžia kalbasi su jai pritariančiais, o tada, kai ramiai ir argumentuotai atsako ją kritikuojantiems.
