„Dieduko Julijono sode paragavau visų spalvų serbentų, slyvų ir net aktinidijų. Prisimenu nuolat telefonu kalbėjusią močiutę Nijolę, o močiutė Aldona didžiuojasi išmokiusi visus anūkus skaityti. Su dieduku Juliumi vaikystėje žaidėm kauliukais“, – pasakoja menininkė Morta Jonynaitė, rugsėjo 4 dieną Vilniuje atidaranti personalinę parodą „Žemė kalbina dangų“. Parodos atspirties tašku tampa kūrėjos ryšys su seneliais, o jos centre – komunikacijos ir nesusikalbėjimo situacijos, rašoma menininkės pranešime žiniasklaidai.
Jaunosios kartos menininkė M. Jonynaitė naujausioje parodoje pristato dar niekur nerodytus tekstilinius objektus ir instaliacijas. Jose – kūrėjos išausti senelių pasakojimai, patirtys, sutrūkinėję prisiminimai, kuriuos papildo šiuolaikinės asmeninio ir bendražmogiško ryšio interpretacijos.
Čia, anot kūrėjos, tarsi skirtingo laiko ir patirčių koliaže susitinka senelio šiltnamyje sirpstančių pomidorų meilės kalba ir menininkės išausta „Volvo“ lempa, įgavusi labai asmenišką reikšmę. M. Jonynaitę domina, kaip tam tikri gestai, ženklai ar ritualai pakeičia žodžius ir padeda užmegzti bendrą kalbą.
„Sėdėdama prie savo audimo staklių – tokio archajiško įrankio – neišvengiamai galvojau apie tai, kaip mano praktika siejasi su anksčiau gyvenusių žmonių istorijomis. Kokie ryšiai mus jungia, kokie pėdsakai lieka amžiams, ar įmanomas pokalbis tarp skirtingose laiko pusėse įstrigusių patirčių? Besikryžiuojančius ataudus ir metmenis pradėjau matyti kaip pokalbį tarp horizontalios žemės ir vertikalaus dangaus. Pradėjau klausti, kas telpa į jų ir mūsų laiką, kokias reikšmes ir įvaizdžius jiems priskyrėm, o ką dar įdomaus ir netikėto galime iškrėsti šiame pokalbyje“, – apie parodos sumanymą pasakoja M. Jonynaitė.
