„Mitologinis matmuo man niekada neatrodė visiškai atskirtas nuo kasdienės tikrovės. Kadangi augau šalia gamtos ir stebėjau ją, neretai galėjau numatyti dalykus, kurių nepastebėdavo ne tik bendraamžiai, bet ir dauguma suaugusiųjų, jaučiausi pati šiek tiek mitiškai“, – sako poetė Alina Borzenkaitė.
A. Borzenkaitė – poetė, paveldosaugininkė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė. Ji ne vienus metus laikyta viena perspektyviausių jaunųjų rašytojų, 2025-aisiais išleido eilėraščių rinkinį „Undinės žvejoja“, už jį pelnė Zigmo Gėlės literatūrinę premiją.
– Pirmąjį rinkinį išleidai pernai, tačiau kūrybą publikuoji nuo 2021-ųjų. Kaip pajutai, kad jau laikas knygai? Kokie didžiausi iššūkiai dirbant su rankraščiu?
– Turbūt kokiais 2023 m., kai prisikaupė pakankamai tekstų, pradėjo atrodyti, kad rankraštis galėtų kada nors virsti knyga. Kelis kartus buvau jį sudėliojusi, bet ir pati jaučiau, kad trūksta koncepcijos, išbaigtumo. Kuo toliau tuo daugiau abejonių dėl savo kūrybos pradėjo atsirasti, vis daugiau parašytų tekstų pramesdavau.
Tai buvo ne nuolatinis darbas, bet atsitiktiniai pliūpsniai, kai pamatai dokumentą darbalaukyje ir kaskart atsidariusi jį pravalai. Daug tekstų pradėdavo atrodyti nepakankami, tad iššūkis buvo priimti juos visus, kai paaiškėjo, kad finansavimas knygai yra gautas.
