Po 1985 metų liepos pabaigoje Pasaulio baltų sąjungos Baltijos jūroje maršrutu Stokholmas–Helsinkis–Stokholmas suorganizuotos „Baltijos taikos ir laisvės kruizo“ akcijos, laisvės vėjai neužilgo stipriau papūtė ir kitoje geležinės uždangos pusėje.
Čia bandymų veikti išvien su kitomis sovietų režimo pavergtomis Baltijos šalių ir Vidurio Rytų Europos regiono tautomis būta dar pirmajame pokario dešimtmetyje, kur, ypač sovietų okupuotos Lietuvos pasienių partizanų (visų pirma, Tauro apygardos – pietvakariuose ir Vytauto – šiaurės rytuose) iniciatyva, buvo bandomi megzti tam tikri ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo ryšiai tiek su latviais, tiek su lenkais, tiek su ukrainiečiais.
Veikti išvien su tragiško likimo broliais bandyta ir vėliau, jau neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo laikotarpiu. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1979 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos šalių antisovietinių veikėjų kreipimasis, vėliau pramintas 45 pabaltijiečių memorandumu, kuriuo Lietuvos laisvės lygos aktyviausiųjų (Antano Terlecko, Vlado Šakalio, Juliaus Sasnausko) iniciatyva buvo kreiptasi į SSRS, VDR, VFR, Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir JT generalinį sekretorių, pabrėžiant neteisėtą Baltijos šalių okupaciją komunistinei SSRS ir nacių Vokietijai pasidalijus jų teritoriją pagal 1939 m. rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių slaptuosius protokolus. Memorandume buvo priminti 1941 m. Atlanto chartijos tautų laisvo apsisprendimo ir 1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto lygiateisiškumo ir teisės tvarkyti savo likimą principai. Neatsitiktinai šis lietuvių, latvių ir estų antisovietinio pasipriešinimo veikėjų dokumentas buvo pasirašytas 1979 m. rugpjūčio 23 d. per Molotovo–Ribentropo pakto 40-ąsias metines.
