Lietuvoje gimsta vis mažiau vaikų. Oficialiais duomenimis, 2025 m. Lietuvos suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,04 vaiko vienai moteriai. Miestuose jis siekė vos 0,99. 2024 metais šis rodiklis buvo 1,11.
Suminis gimstamumo rodiklis nėra konkrečios moters pagimdytų vaikų skaičius. Jis parodo, kiek vaikų vidutiniškai pagimdytų moteris, jeigu visą jos vaisingą gyvenimą išliktų tais metais fiksuotas gimstamumo lygis. Tai reiškia, kad jeigu 2025 m. gimstamumo lygis nesikeistų, viena moteris per visą reprodukcinį gyvenimą vidutiniškai pagimdytų 1,04 vaiko. Paprastai neatsižvelgiant į migraciją kartų kaitai reikėtų maždaug 2,1 vaiko vienai moteriai. Lietuva šio lygio nesiekia jau kelis dešimtmečius.
Politikų atsakas į mažą gimstamumą lengvai nuspėjamas: didinti išmokas, skelbti naujas paramos šeimai programas ir žadėti, kad valstybė padės apsispręsti gimdyti. Priemonės reikalingos, tačiau jų sėkmes negalima vertinti vien pagal tai, kiek po jų gimė papildomų vaikų.
Pinigais galima sumažinti šeimų nesaugumą ir vaikų skurdą. Galima palengvinti pirmuosius vaiko auginimo metus. Tačiau vien išmokomis pasiekti didelį ir ilgalaikį gimstamumo šuolį labai sunku ar tiesiog neįmanoma.
Todėl Lietuvai reikia ne atsisakyti šeimos politikos, o pakeisti požiūrį į jos tikslus. Demografinė politika neturėtų būti konkursas, kas pažadės daugiau gimusių vaikų. Jos uždavinys – padėti žmonėms susilaukti tiek vaikų, kiek jie patys norėtų, ir kartu pasirengti visuomenei, kurioje vaikų bus mažiau, žmonės gyvens ilgiau, o kitose šalyse gimusių gyventojų dalis palaipsniui didės.
