Retas sutarimas – visų Lietuvos politinių partijų lyderiai susirūpino menku gimstamumu. Visi žada daugiau pinigų tėvams auginantiems vaikus. Pinigų niekas neatsisakys. Vėlgi pasiektas retas piliečių ir valdžios sutarimas.
Kitų šalių patirtis mažai kam įdomi. Vis dėlto ją verta pasidomėti. Antai, Vengrija, kurioje 2010 m. viena statistinė moteris pagimdydavo 1,25 vaiko, skyrė finansiniam šeimų rėmimui, paskoloms jaunų šeimų būstui kone 5 proc. BVP (skaičių ne vienos ES šalies labai sunkiai pasiekiama, kai reikia finansuoti gynybą). Rezultatas buvo neblogas – 2020 m. gimstamumo rodiklis išaugo iki 1,61. Deja, šiuo metu jis vėl nukrito ir yra 1,31 vaiko.
Kažkas panašaus nutiko Pietų Korėjoje. 2010 m. ten gimstamumo rodiklis buvo 1,19 vaiko. Valdžia išleido apie 290 milijardų USD. 2025 m. statistinė moteris gimdė 0,8 vaiko.
Dar 1988 m. Kanados provincija Kvebekas įvedė gana didelės išmokas vaikams. Gimstamumas reikšmingai padidėjo. Vėliau sumažėjo ir galiausiai, lyginant su kitomis provincijomis, bendras vaikų skaičius šeimose iš esmės nepasikeitė.
Išvada, kuria praktika ne kartą patvirtino, išmokų didėjimo poveikis gimstamumui nėra didelis, dažniausiai jis laikinas ir stipriausias gaunantiems žemas pajamas. Išvadą patvirtina faktas – kone visose moderniose šalyse šeimos politika nedavė tų rezultatų, kurių pageidautų visuomenė: gausėja vienišų žmonių, šeiminiams ryšiams trūksta stabilumo, sumažėjo gimstamumas ir šiandien daugumoje ES šalių natūralus gyventojų skaičius nebeatkuriamas, o gyventojų Europoje nežymiai gausėja (apie 0,4 proc. per metus) imigracijos dėka.
