Visuomenėje žodis „paliatyvioji pagalba“ vis dar dažnai kelia baimę. Daugeliui jis asocijuojasi su paskutinėmis gyvenimo dienomis, neišvengiama mirtimi ir situacija, kai medicina nebeturi ką pasiūlyti. Tačiau tikrovė yra visai kitokia. Šiuolaikinėje onkologijoje paliatyvioji pagalba yra ne gydymo pabaiga, o jo dalis – pagalba žmogui gyventi kuo kokybiškiau, kontroliuoti ligos sukeliamus simptomus, išsaugoti orumą ir priimti svarbiausius gyvenimo sprendimus, rašoma Nacionalinio vėžio centro (NVC) pranešime žiniasklaidai.
Nacionalinio vėžio centro Paliatyviosios pagalbos poskyrio specialistai kasdien mato tai, ko dažniausiai nemato likusi visuomenė – baimę, viltį, netikėtas gyvenimiškas istorijas, sunkius pokalbius su artimaisiais ir mažas pergales, kurios pacientui kartais reiškia daugiau nei galėtume įsivaizduoti. Šiame skyriuje yra gydomi ne tik simptomai. Čia gydomas žmogus.
Apie tai, kuo gyvena paliatyviosios pagalbos komanda, kokios istorijos ilgam išlieka gydytojų atmintyje, kalbamės su Nacionalinio vėžio centro paliatyviosios pagalbos gydytojomis Kamile Čerškiene ir Akvile Kiziele bei komandos vadovu Mariumi Čiurlioniu.
– Kokia istorija geriausiai apibūdina tai, kas iš tiesų yra paliatyvioji pagalba?
