Daugiau kaip 600 įvairaus amžiaus Lietuvos moksleivių apklaususi akušerė, lektorė, Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbuotoja ir doktorantė Alina Liepinaitienė pastebėjo neraminančią tendenciją – tik keliolika vaikų ir paauglių minėjo bent kartą apie mirtį kalbėjęsi su savo tėvais. Kaip teigia specialistė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centro (PKTC) pranešime žiniasklaidai, ši tema Lietuvos šeimose vis dar lieka tabu, nors anksčiau ar vėliau ji paliečia kiekvieną.
„Paradoksalu, tačiau laikais, kai viešai kalbame apie psichikos sveikatą, emocijas ir tarpusavio santykius, viena tema vis dar lieka nuošalyje. Apie mirtį retai kalbamės su vaikais, išsisukame nuo paauglių klausimų, o su tėvais ar seneliais dažnai pritrūkstame drąsos aptarti net jų paskutinę valią“, – teigia A. Liepinaitienė.
Ji pastebi, kad pokalbiuose apie mirtį vietoje žodžio „mirė“ žmonės renkasi švelnesnius pakaitalus – „išėjo“, „iškeliavo“, „užmigo“. Atrodo, tarsi pats žodis būtų pernelyg sunkus ištarti. Tačiau būtent tyla, anot Alinos, dažnai tampa didžiausia problema.
Kodėl apie mirtį kalbėti sunku?
Anot specialistės, vyresnės kartos, išgyvenusios karą, okupaciją ir tremtį, mirtį matė kaip natūralią gyvenimo dalį. Netektys buvo skaudžios, tačiau jos buvo matomos, išgyvenamos šeimoje ir bendruomenėje.
