|00:00
Dizaineris Aleksandras Pogrebnojus niekada nevengė aštrių pasisakymų, tačiau bėgant metams vis dažniau kalba ne apie madą ar ambicijas, o apie žmones, kurie yra šalia. Jis atvirauja apie kūrybą, ego ir gebėjimą pradėti iš naujo, svarsto apie šiandienos kartų skirtumus bei prisipažįsta, kad vienas didžiausių džiaugsmų jam yra stebėti augantį sūnų.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ar kada nors gyvenime ir kūryboje jauteisi užstrigęs? – Taip, bet aš moku paleisti situacijas. Jei matai, kad niekas nesigauna, turi pradėti iš naujo, nereikia užstrigti blogame taške ar krizėje. – Ar kada nors galvoji apie žmogų, kuris taps tavo kūrybos vartotoju? – Ne, niekada. Gal aš neteisingai dirbu, galutinį rezultatą maždaug žinau, bet nesikoncentruoju į tai, ką galima būtų parduoti. Aš esu laisvas, suvokiu, kad nesu diktatorius, nereikia susireikšminti – kažkas tave atsimins, kažkas neatsimins, tačiau tai nėra reikšminga. Rezultatas yra ne mažiau reikšmingas nei pats procesas. Jis formuoja tavo kasdienybę, bendravimą su žmonėmis.
– Kaip tu rūpiniesi savo kūrybiniu įkvėpimu? – Mokausi prisiversti daryti, kai tradicinio įkvėpimo nėra. Per darbą gali atrasti raktą į rezultatą. Daugelis rašytojų sėdi ir rašo net tada, kai nesirašo. Viskas gimsta galvoje, tačiau turi būti savikritiškas ir turėti žmones šalia, kurie pažiūrėtų į tave taip pat kritiškai – tai yra vienas svarbiausių dalykų.
