Jeigu reikėtų dviem žodžiais nusakyti bet kokios šiuolaikinės ekonomikos šerdį, tie žodžiai būtų žmogiškieji ištekliai.
Jeigu reikėtų įvardyti dalyką, kuris mažiausiai svarbus, tai būtų pinigai. Nepaisant to, didžioji dalis ekonominių diskusijų ar politinių programų yra būtent apie nedidelės svarbos dalyką – pinigus, o darbo žmogiškųjų išteklių klausimai, kurie yra vieni svarbiausiųjų, lieka nuošalyje. Pinigai modernioje valstybėje visada yra pasekmė, o ne priežastis. Jų kiekis auga didėjant prekinių sandorių ir suteiktų paslaugų apimtims, tad kuo daugiau ir produktyviau bus dirbama, tuo mažesnis poreikis bus kalbėti apie pinigų trūkumą.
Ekonomikoje svarbu yra ištekliai ir pajėgumai, o ne pinigai, o pagrindinis išteklius, kurį turi Lietuva, yra darbas. Jei gamtiniais ištekliais turtingos šalys gali sau leisti klaidą susikoncentruoti tik į juos ir gyventi iš išteklių rentos, tai Lietuva tokios prabangos neturi. Darbas yra iš esmės vienintelis mūsų išteklius ir mūsų šalies ekonomikos sėkmė priklausys tik nuo darbo, kaip ištekliaus, kokybės. Kiek gi punktų ekonominėje Vyriausybės programos dalyje yra skirta esminiam dalykui – darbo rinkai? Maždaug 5 iš 150 punktų. Jeigu darbo rinka ir darbo jėgos kvalifikacija yra lemiamas veiksnys Lietuvos ekonomikos konkurencingumui, tai svarbiausias skyrius strateginiams ekonomikos konkurencingumo tikslams pasiekti yra švietimas.
