Janas Brunonas Bulhakas – Vilniaus fotografijos meistras, prieš bene šimtmetį į miestą žvelgęs esteto akimis. Jis mums paliko neįkainojamų sostinės vaizdų. Jeigu J. Bulhakas šiandien užkoptų į Gedimino pilies kalną, jis ir dabar atpažintų daugelį savo fotografuotų vaizdų: dangų besiekiančias bažnyčių smailes, rūmų fasadus, vingiuotas Senamiesčio gatveles, vienuolynų pastatus. Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Signatarų namų edukatorė Liveta Repšienė pasakoja apie vieną svarbiausių Lietuvos fotografų, rašoma LNM pranešime žiniasklaidai.
Vilnius – ne miestas, o didelis poniškas dvaras
Apie Vilnių J. Bulhakas rašė, kad „laimė, [tai] nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. Jis išsidriekęs kalvotame, vandeningame slėnyje ir pasipuošęs natūraliu gamtovaizdžiu, susilieja su tauriais žmogaus intelekto kūriniais.“ Tokį palyginimą galima paaiškinti J. Bulhako bajoriška kilme, kartu jis atspindi tai, kad fotografas tuometinį Vilnių matė ne kaip didmiestį, o kaip vietą, kurioje architektūra darniai susiliejo su gamta – tokį miestą J. Bulhakas ir pamilo.
J. Bulhako asmenybę formavo jo aplinka – vaikystė praleista Ostašino dvare, kurią jis vaizdingai aprašė savo atsiminimuose „Vaikystės metų kraštas“. J. Bulhakas buvo ne tik vaizdo, bet ir plunksnos žmogus, turtinga, sodria kalba sukūręs ne vieną eilėraštį, straipsnį, knygą. Tekstuose atsiskleidžia J. Bulhako platus humanitarinis išsilavinimas, aukšta kultūra, jautrumas grožiui. „Bulhakas yra poetas. Gali rašyti apie tai, kas prieš jo akis, kaip kad gali tą patį vaizdą pateikti atvaizde“ – taip viename Stanislavo Turskio tekstų rašyta apie jį. Būtent tokį Vilnių kviečiame lankytojus pamatyti ir miesto ekskursijoje „Fotografo Jano Bulhako Vilnius“.
