|00:00
Kraujo išsiliejimas į smegenis, gydytojų perspėjimai ir netikėta šypsena – būtent taip prasidėjo vienas svarbiausių Roberto Petrausko gyvenimo virsmų. Istorikas ir rašytojas sako, kad liga jam tapo Dievo dovana, padėjusia atrasti tikėjimą, o didžiausią silpnumą pakeitė nepaaiškinamas vidinės stiprybės jausmas. Atvirame „Ramintojos“ pokalbyje su kunigu Algirdu Toliatu jis svarsto apie gailestingumą ir tai, kodėl tikrosios gyvenimo pamokos ateina per išbandymus.
„Po ligos, kurią laikau Dievo dovana, aiškiai matau, kad po truputėlį, lėtai, aš sveikstu, kylu į kalną, kuriame nebūčiau atsidūręs, jei nebūčiau susirgęs. Mes įpratome gyventi greitai, staigiai, viską gauti čia ir dabar, nenorime dėl nieko laukti, dėl nieko kentėti, nedėti didelių pastangų, – kalbėdamas su A. Toliatu apie Dievo meilę sako R. Petrauskas. – Tas Dievo veikimas lėtai, man atrodo, man yra priminimas, kai sulėtėjame, priartėjame prie Dievo.“ Kalbėdamas apie savo patirtis, R. Petrauskas prisimena: „Aš suprantu, kai žmonės pasakoja apie savo patirtis, juos jaučiu. Mums reikia patirti tam, kad suprastume, jog mums reikia patirti. Kai mane ištiko liga, tą vakarą keistai šypsojausi, gydytoja man pasakė: „Robertai, jums į smegenis išsiliejo kraujas ir jums reikia surimtėti.“ Aš kažkaip mintyse pagalvojau – gal net jau ir viskas, bet nejaučiau baimės ar nerimo. Po kelių dienų supratau, kad baimės nejaučiau, nes turiu daug meilės širdyje.“
