|00:00
Gimtadienį liepos 13-ąją minintis teatro ir kino aktorius Vidas Petkevičius sako, kad po skaudžių vaikystės patirčių, sunkios ligos ir sugrįžimo į gyvenimą iš naujo svarbiausia jam tapo ne karjera, o žmogiškumas. Laidoje „Lipt stogais su Jurga“ jis atvirai prabyla apie griežtą tėvo auklėjimą, vienatvę, žmonos svarbą, režisierių Eimuntą Nekrošių ir prisipažįsta, kad didžiausia laimė šiandien – vaikščioti, kurti ir mėgautis kartais gydančia tyla.
Viso pokalbio su V. Petkevičiumi klausykite čia:
– Kaip manote, kokios temos sujungia žmones? – Muzika žmonėse skamba stipriausiai. Visą laiką sakiau, kad man muzika yra pirmoje vietoje, antroje teatras ir trečioje – kinas. – Kuo skiriasi filmo ir spektaklio patyrimai? – Tai yra labai skirtingi dalykai. Ne veltui filme gali vaidinti ir visai neprofesionalus aktorius, žmogų galima nufilmuoti taktiškai, iš jo išreikalaujant labai daug. Teatre yra daugiau vientisumo, gali matyti, ar jis klimpsta, ar patempia savo vaidmenį, jei ne, vaidmuo tampa lėkštas.
– Ar kada nors esate pajautęs, jog gyvenate kitoje realybėje? – Per savo gyvenimą esu įprasminęs daugybę vaidmenų, suprantu, kad su banditu nenorėčiau suartėti, tačiau vaidindamas tokį vaidmenį, išlaisvėji. Supranti, kad tu esi ne tu, viskas vyksta iš šono, ne su tavimi (...). – Kaip išmokti nebijoti savo vidaus? – Vidų reikia mokėti valdyti, aktoriai to mokosi iškart. Kai vaidinau „Dėdę Vanią“ (A. Čechovo pjesė – LRT.lt), po trečiosios premjeros man atrodė, kad numirsiu. Jaučiausi išsidalinęs, todėl pradėjau būti atsargesnis, pradėjau saugotis.
