Mokykloje kampai suapvalinti, kad vaikas nesusižeistų. Koridoriuose budima. Yra tvarka, kaip elgtis kilus grėsmei. Fizinė aplinka apgalvota iki centimetro.

Tas pats mokytojas po pamokų prisijungia prie elektroninio dienyno slaptažodžiu, kurį naudoja dešimt metų, – tuo pačiu, kaip ir prie elektroninio pašto, socialinių tinklų ir internetinių parduotuvių. Tai ne neatsakingumas. Taip daro dauguma. Tiesiog niekas mūsų kitaip nemokė.

„Aš neturiu ko slėpti“, – pagalvoja mokytojas. Tikriausiai ir neturi. Bet klausimas ne apie tai, ką slepiate jūs. Klausimas – ką jums patikėjo šimtai vaikų ir jų tėvų: pažymius, elgesio pastabas, kontaktus, kartais informaciją apie negalią, emocinius sunkumus ar gaunamą pagalbą. Nusikaltėliams nereikia jūsų gyvenimo. Jiems reikia prieigos prie šitų duomenų arba galimybės apsimesti jumis.

Apie skaitmeninimą kalbame nuolat. Apie saugumą tame pačiame pasaulyje – kur kas rečiau. Tarsi internetas būtų erdvė be grindų ir sienų, kur nėra ko saugoti.

Kas nutinka, kai duomenys nuteka?