Europos atminties karai retai kada kyla vien dėl istorinių faktų. Jie pirmiausia susiję su praeičiai suteikiamomis prasmėmis, jos pagrindu kuriamomis tapatybėmis ir politinėmis bendruomenėmis, kurias praeitis tebeformuoja iki šiol, rašoma dr. Monikos Haber (Europos atminties ir solidarumo tinklas / Vilniaus universitetas) parengtoje publikacijoje.
14-ajame Europos atminties simpoziume Bratislavoje išryškėjo, kad didžiausias iššūkis šiandienos Europai yra ne bendros istorijos stoka, o daugybės skirtingų, neretai viena kitai prieštaraujančių tos pačios istorijos atminčių sambūvis. Todėl klausimas nebėra vien kaip šias atmintis sutaikyti. Vis svarbiau klausti, ar demokratija gali gyvuoti, jų nesuvedusi į vieną pasakojimą.
Atminties paradoksas
Europa atsidūrė savotiškoje istorinėje kryžkelėje. Dar niekada praeičiai nebuvo skiriama tiek daug dėmesio: dygsta nauji muziejai, plečiasi atminties institucijų tinklas, skaitmeninami archyvai, o istorinės sukaktys vis dažniau tampa viešojo gyvenimo ritmą žyminčiais įvykiais. Valstybės steigia atminties institutus, viešosios diskusijos nuolat sugrįžta prie klausimų, kurie kadaise, regis, priklausė vien istorikų kompetencijai. 20 amžius, užuot pamažu tolęs į istorijos perspektyvą, tampa vis ryškesne dabarties politinio ir kultūrinio gyvenimo dalimi.
