Tikrai esama situacijų, kai medicininės problemos niekaip kitaip neišspręsi kaip tik chirurginiu būdu. Auglį ar kitą darinį išpjaunant, o bet koks bandymas jį „užburti“ papildais ar homeopatiniais vaistais prilygs savęs apgaudinėjimui. Ir savo sode turiu kelias obelis, sergančias vėžiu, žaizdotas, bet yra vilties, jog žaizdas apskutant iki brazdo, gyvasties, vis tepant sodo tepalu ar karvės mėšlu, sumaišytu su moliu, įmanu jas išpopinti. „Nupjauti visada suspėsi, – sako nuo vaikystės pažįstamas veterinaras Algimantas. – Kai jau bus visiškas puškinas, – tada jau pjauk.“
Keistas šis posakis – „visiškas puškinas“. Spėju, jog fonetiškai siejasi su „nupušęs“, „keistas“, nors juo įvardinama ir situacija, kai niekas nepavyko ar tiesiog ištiko nesėkmė. Tiesa, kalbėti noriu ir apie Puškiną, o ir nupušimą.
Tokie kiršliai
Mūsų požiūris į paminklus, atminties ženklus pasako apie mūsų brandą, psichologinę būklę, mentalitetą. O kaip su jais elgiamės – ir realų politinės kultūros, politinio mąstymo temperatūrą. Summa summarum galima pasakyti, o tai matyti ir iš diskusijų viešojoje erdvė, o ir soctinkluose (juos viešąja erdve vadinčiau tik labai sąlyginai), kad esame tarpe, tarpinėje būsenoje – gebėjimo reflektuoti ir tiesmuko vieno ar kito požiūrio adoravimo, tarp noro ištrinkti, neigti ligą, traumą, atmintį ir noro ją pripažinti, išgyti, apžaisti bei keliauti toliau.
