Dirbtinis intelektas (DI) senokai išsiveržė iš technologinės aplinkos. Jis tapo madingu, aptarinėjamu ir šiek tiek pavojingu net kasdienybėje. DI jau yra gyvenimo dalis. Vieniems tai visų problemų sprendimas, o kitiems – vos ne žmonijos pragaištis. Seime taip pat netrūksta tokių kalbų.
Pastebėjau keistą fenomeną, kuriuo pirmiausiai noriu pasidalinti. Kai kalbos pasisuka apie DI socialinėje, ekonominėje ar kultūrinėje srityse, visi veikiau jaučia nerimą, nei džiaugsmą. Iškyla apokaliptinis ateities vaizdas: žmonės bedarbiai, gerokai kvailesni, valdomi neaiškių robotų ir visokiausių mąstančių sistemų, priklausomi nuo jų. Kūrybos nebėra, nes muziką, paveikslus ir kitą kultūrinę veiklą vykdo tas pats DI. Mes – vergai.
Tačiau žvilgtelėkime į valstybės valdymą, politiką. Niekas, absoliučiai niekas, nekalba apie tai ir, juolab, nedaro jokių veiksmų, kad DI pagalba būtų mažinamas biurokratinis aparatas. O juk jis, tas mašininis intelektas, yra idealus įrankis pirmiausiai atleisti visus tuos, kurių darbas yra popierių kilnojimas iš vienos krūvelės į kitą.
Biurokratija, nomenklatūra ir pavieniai valdininkai apie DI įtaką parazituojančių valstybės sąskaita atžvilgiu yra linkusi patylėti. Nes kiekvienam aišku, kad su jo atėjimu bent pusė jų taptų nebereikalingi. Tiesą pasakius, manau, kad gal net daugiau...
