Fantastinė literatūra ilgą laiką buvo laikoma nišiniu žanru – pernelyg „nerimtu“ didžiajai literatūrai, pernelyg keistu realistinės prozos gerbėjams. Tačiau šiandien fantastika ne tik išgyvena renesansą, bet ir tampa viena įdomiausių erdvių kalbėti apie technologijas, politiką, ekologiją, žmogaus tapatybę ar net pačią kalbą, rašoma leidyklos „Kitos knygos“ pranešime žiniasklaidai.
Nuo Ursulos K. Le Guin iki Franko Herberto „Kopos“, nuo Stanislawo Lemo iki Pierce`o Browno „Raudonasis kyla“ – fantastika jau seniai nebėra vien pabėgimas į išgalvotus pasaulius. Ji kviečia tyrinėti keisčiausias ateities vizijas, mokslo galimybes ir žmogaus vaizduotės ribas. Gal todėl tarp fantastikos gerbėjų tiek daug mokslininkų.
Apie tai, kuo žavi fantastika kaip literatūros žanras, kokius iššūkius kelia jos vertimas į lietuvių kalbą ir kokias knygas verta rekomenduoti tiek pradedantiems, tiek patyrusiems šio žanro skaitytojams, – pokalbis su fantastinės literatūros vertėjais Anita Kapočiūte ir Matu Geležausku.
– Kuo jus asmeniškai žavi fantastinė literatūra? Nuo kokių knygų ir autorių prasidėjo meilė šiam žanrui?
A. Kapočiūtė: Mano paauglystės laikais fantastinių knygų buvo nedaug, kartais pasipainiodavo viena kita iš „Zenito“ serijos. Viskas apsivertė, kai man buvo dvidešimt ir vienas žmogus brukte įbruko U. K. Le Guin „Žemjūrės burtininką“ (angliškai). Tada ir sužinojau, kad magija – ne vien mosavimas burtų lazdele ar spoksojimas į krištolinį rutulį, kad be išminties nėra nė tikros magijos, kad burtininkui galioja daugybė apribojimų.
