Regionų administracijos teismas nusprendė, kad poetė Salomėja Nėris „atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą“, todėl jos paminklo negalima pašalinti iš Vilniaus centro. Tebūnie tie paminklai. Kaip menotyrininkė, noriu matyti mieste įvairiausio stiliaus ir ideologijos pavyzdžius. Bet jaučiu, kad mane žeidžia dekoratyvinės funkcijos priskyrimas menininkams.
Tad pakalbėkim apie ją. Kas gi yra ta dekoratyvinė funkcija? Kodėl ji pasitelkiama naikinant šalies nepriklausomybę? Veiksminga ji ar ne? Ką reiškia mintis, kad kūrėjai yra „tik dekoracija“? Galiausiai – kokias ideologijas, kokius sprendimus mes ruošiamės dekoruoti ateityje?
Taigi – kas ta dekoratyvinė funkcija? Bendrinės lietuvių kalbos žodynas skelbia: dekoratyvus – tai „turintis išryškintų išorės bruožų, raiškią meninę formą; sinonimai – puošnus, gražus, išvaizdus“. Iš tiesų – net ir turėdami skirtingus skonius galime sutarti, kad Nėries poezijai būdinga raiški meninė forma – jos eiles atsimename, norime to ar ne, jos tampa priežodžiais, klajojančiais kasdieniuose pokalbiuose.
Tačiau ginčydamiesi dėl politinės atsakomybės ir paminklų turime omenyje ne poezijos, bet pačios poetės dekoratyvinę funkciją. Jos figūra ir žodžiai papuošė delegaciją, vykusią į Maskvą pareikšti Lietuvos piliečių valios atsisakyti laisvės ir paklusti Kremliui. Įvykis be tokio išraiškingo papuošalo būtų žymiai blankesnis, faktas ir tiek. Pasipuošus atliekamas performansas formalumą paverčia prasmingu ritualu, pagerbiančiu Stalino, kaip naujojo dievo, šventybę, patvirtinančiu primestą režimą kaip savą sociokultūrinę tvarką.
