Gyvybės paieška už Žemės ribų dešimtmečius atsiremdavo į klausimą, kokių požymių geriausia ieškoti. Daugelis gyvybei svarbių junginių, pavyzdžiui, aminorūgščių ar riebalų rūgščių, gali susidaryti ir be gyvybės: jų rasta meteorituose, jie sukurti laboratorijose imituojant kosmoso sąlygas. Vien aptikti tokią molekulę nepakanka, kad galėtume tvirtinti radę gyvybę. Dabar mokslininkai pasiūlė naują požiūrį: svarbiausia ne pačios molekulės, o statistinė jų įvairovė.
Tyrėjai pasitelkė ekologijos mokslo metodą. Ten biologinė įvairovė vertinama remiantis dviem rodikliais: turtingumu (kiek rūšių yra) ir tolygumu (kaip vienodai jos pasiskirsčiusios).
Tą pačią logiką pritaikę cheminiams junginiams, jie išanalizavo maždaug 100 duomenų rinkinių – aminorūgšių ir riebalų rūgščių iš mikrobų, dirvožemių, fosilijų, meteoritų, asteroidų ir laboratorinių mėginių.
Pastebėtas aiškus dėsningumas: biologinės kilmės mėginių aminorūgštys visada yra įvairesnės ir tolygiau pasiskirsčiusios nei abiotinės kilmės (susidarančios be gyvybės). Riebalų rūgščių atveju tendencija apsiverčia: abiotiniuose mėginiuose jos pasiskirsčiusios tolygiau.
Šis organizacinis principas aptinkamas net tada, kai biologinė terpė stipriai degradavusi – pavyzdžiui, fosilizuotose dinozaurų kiaušinių lukštuose vis dar aptinkamas statistinis biologinės kilmės pėdsakas.
