Trejus metus LRT eteryje žiūrovams dieną pradėti padeda laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas Kristupas Naraškevičius. „Kiekvieną kartą, kai baigiu „Labą rytą“, apima savęs nugalėjimo jausmas. Kažkokio vidinio perfekcionisto nugalėjimo jausmas, jaudulio nugalėjimo jausmas. Ar labai mėgaujuosi tuo nuolatiniu jauduliu? Ne. Aš mieliau grybaučiau ir kalbinčiau pašnekovus kur nors miške, kai mūsų niekas nefilmuoja, bet tikrai nesiskundžiu”, – šypsodamasis Aurimo Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ atvirauja sau itin aukštus reikalavimus keliantis Kristupas.
Kristupas pripažįsta – yra linkęs užsiimti saviplaka ir bara save po kiekvieno tiesioginiame eteryje sunkiai išvengiamo blogo kirčio.
„Kai dirbi tiesioginiame eteryje, man atrodo, esi nuolatinėse derybose su savimi ir tuo minėtu perfekcionistu, nes tiesioginiame eteryje negali būti tobulas. Toli gražu. Be jokios abejonės, sieki, kad viskas būtų kuo sklandžiau, kuo geriau. Bet tikrai reikia pripažinti sau, kad tai yra neįmanoma, kad vis tiek kažkur užsikirsi, kad blogai sukirčiuosi pašnekovo pavardę. Ir aš esu linkęs save už tai barti“, – pripažįsta žinomas LRT veidas.
Sapnuose – vėluoja į darbą
Per trejus metus Kristupas nė karto nepramiegojo eterio, tačiau sapnavęs, kad kolegos jo ieško – yra. „Aš manau, kad didesnė problema ir iššūkis yra ne galimas pramiegojimas, bet susitvarkymas su savimi dėl baimės pramiegoti. Nustatai žadintuvą, guliesi vidurnaktį, keltis po keturių valandų – supranti, kad poilsio mažai. Nueini miegoti ir tada atsimerki. Aha, jaučiuosi pakankamai žvaliai. Galbūt jau pramigau, nes, na, taip jaustis turint galvoje tą keturių valandų miego trukmę tiesiog neįmanoma. Ir tada keliesi pasižiūrėti, kiek tų valandų – pusė dviejų. Miegojai pusantros valandos, o organizmas iš to jaudulio tave jau žadina“, – pasakoja eteryje itin žvaliai atrodantis K. Naraškevičius.
