Televizijos ir radijo diktoriai – jau išnykusi profesija, o ir seniau jų buvo vos apie pusšimtį. Du iš jų, dar labai gerai atsimenami daugelio klausytojų bei žiūrovų, Juozas Šalkauskas ir Sigita Stankevičiūtė, dalyvavę LRT šimtmečiui skirtoje „Labas rytas, Lietuva“ transliacijoje.
J. Šalkauskas sakė, kad įdomu buvo vėl eiti maršrutu, kuriuo seniau žingsniuodavo kas rytą pusę keturių. 5.05 valandą jau būdavo transliuojama spaudos apžvalga radijuje, po kurios jis eidavo į televiziją. Jis vesdavo net tris spaudos apžvalgas radijuje ir tiek pat – televizijoje, tad iš viso jų būdavo šešios.
Kartą susitikime žmonės jo paklausė, ar negalėtų gyvenimiškos situacijos pasakoti po antrosios spaudos apžvalgos – ją pasakodavo po trečios, bet žmonės sakė, kad nori geros nuotaikos užtaiso visai dienai, bet tada nespėja į darbą.
„O kartą bėgiodamas palikau pusę laikraščių televizijoje, nubėgęs į radiją ir pradėjęs skaityti pamačiau, kad jų trūksta, bet, kadangi jau buvo gal šešta apžvalga, pavyko išsisukti“, – atsiminė J. Šalkauskas.Taip pat jis atsiminė, kad kai buvo remontuojama studija, spaudos apžvalgos vykdavo koridoriuje ir asistentai ropodavo pro apačią, nes nebuvo kito išėjimo.
S. Stankevičiūtė sakė, kad jos pirmas žingsnis į LRT buvo, kai dalyvavo konkurse, nes vyko diktorių atranka. Koridoriai buvo pilni žmonių, jų buvo gal 500-600, o juk pasisekdavo tik vienam kitam. Taigi atrankos buvo didžiulės, tiesa, ir dabar žmonės labai nori dirbti televizijoje. S. Stankevičiūtė pastebėjo: „Televizija ir radijas – žavi darbo vieta, tie žmonės, kurie šiam darbui tinka ir darbas jiems patinka, lieka čia dešimtmečiams.“
