Šį tekstą būtų galima pradėti nuo Turkijos okupuotame Šiaurės Kipre įsibėgėjusio lietuvių „verslo“ – teisiškai abejotinos prekybos nekilnojamuoju turtu. Reikėtų ilgai aiškinti, kodėl daugeliui kipriečių tai atrodo ne tik neteisėta, bet ir morališkai nepakeliama. Tačiau pati istorija seniai sugulė į Jungtinių Tautų archyvus, diplomatinius memorandumus ir žmonių atmintį, kuri neišblėsta net po penkiasdešimties metų. Istorija kaip jūros druska įsigeria į akmenį – jos neįmanoma „nuplauti“ vien naujais fasadais ar turistinėmis reklamomis.
Europos Sąjungos Tarybai vadovaujantis Kipras primena neužgijusią salos žaizdą
Kipro tragedija prasidėjo ne 1974-aisiais. Ji brendo lėtai – byrant britų kolonijinei valdžiai ir gimstant trapiai Kipro Respublikai, kurioje daugumos ir mažumos nacionalizmai pasirodė stipresni už bendros valstybės idėją. Sala, stovinti civilizacijų ir imperijų sankirtoje, netrukus tapo ne savarankiškos politikos subjektu, o geopolitinių projekcijų erdve.
1967–1974 m. Graikijos karinė chunta ir militarizuota Turkijos valdžia, veikdamos Šaltojo karo ir JAV strateginių interesų šešėlyje, pavertė Kiprą įtakos zona. 1974-ųjų Turkijos invazija buvo ne spontaniška reakcija, o kruopščiai apskaičiuotas jėgos aktas, kurio tikslas – ne laikina intervencija, bet ilgalaikė kontrolė. Tik JAV, Jungtinės Karalystės ir SSRS spaudimas sustabdė visišką salos okupaciją. Turkija pasiliko 37 procentus Kipro teritorijos.
