Finansinių paslaugų prieinamumas tampa ne tik ekonomikos, bet ir regioninės politikos klausimu. Uždarius banko skyrių dingsta ne tik paslauga, bet ir gyvas ryšys bei pasitikėjimas. Vyresni žmonės dažnai nori ne tik atlikti pavedimą, bet ir pasikonsultuoti ar gauti pagalbą. Būtent todėl šiandien vis svarbiau kalbėti ne tik apie technologinę pažangą, bet ir apie tai, kam ji iš tikrųjų yra prieinama.
Lietuva dažnai pristatoma kaip viena pažangiausių skaitmeninių valstybių Europoje, tačiau kartu ryškėja kita problema – finansinių paslaugų prieinamumas regionuose tampa vis labiau netolygus. Kuo sparčiau skaitmenizuojamės, tuo daugiau žmonių lieka nuošalyje.
Jauni žmonės išvyksta studijuoti į Vilnių, Kauną ar užsienį. Regionuose lieka jų tėvai ir seneliai. Dažnai – vyresnio amžiaus žmonės, kuriems fizinis kontaktas, galimybė pasikonsultuoti gyvai ar tiesiog pasiekti bankomatą – nėra nostalgija, o bazinė paslauga ir poreikis.
Šiandien finansinių paslaugų geografija Lietuvoje pradeda priminti platesnę regioninės atskirties problemą. Skaičiai kalba patys už save. Lietuvos banko duomenimis, 2026 m. pradžioje Lietuvoje veikė tik 144 bankų skyriai, o 14 savivaldybių neturėjo nė vieno nuolatinio banko skyriaus ar jo atitikmens. Dalis paslaugų regionuose jau teikiamos nereguliariai veikiančiuose konsultaciniuose skyriuose.
