Gintaras Varnas – vienas svarbiausių Lietuvos teatro kūrėjų, kurio talentas skleidžiasi skirtingose teatro formose: nuo lėlių iki dramos pastatymų ir operos. Neseniai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovai pamatė jo pastatytą Benjamino Britteno „Vasarvidžio nakties sapną“, dramos teatro mylėtojai atsimena legendinius spektaklius „Heda Gabler“, „Tolima šalis“, o operos gerbėjai – vizualųjį „Rigoletą“.
LRT PLIUS laidoje „Pasivaikščiojimai“ atsiskleidžia ir kita menininko pusė. Jis stebi ne tik salės žiūrovus, bet ir paukščius, apie juos ketina parašyti knygą. Be to, stebi ir lietuviško teatro tendencijas, kurios, anot jo, nedžiugina.
Viso pokalbio su režisieriumi G. Varnu klausykite čia:
– Apie Lietuvos teatrą yra du pasakojimai, kurie, mano nuomone, vienas kitam prieštarauja. Vienas pasakojimas – tai legendinis teatras su legendinėmis figūromis. Kitas pasakojimas – legenda baigėsi ir teatras išgyvena krizę. Kuris pasakojimas tau priimtinesnis?
– Linkstu link antrojo. Buvo garsus, metaforinis lietuvių teatras. Dabar metaforinio teatro liko mažai, ateina jaunoji karta. Gal ne visa, tačiau dalis jos mėgina sekti europietiškas tendencijas, kitaip tariant, sekti madą. Garsiausi mūsų kūrėjai buvo autentiški. Nesvarbu, patiko kitiems ar ne, jie buvo tokie, kokie yra, ir tuo garsėjo. Turiu galvoje Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Joną Vaitkų – Kauno etape.
