Šią savaitę įvykęs Švedijos karaliaus Karolio XVI Gustavo vizitas Lietuvoje yra įdomus ne tik kaip diplomatinis įvykis, bet ir žvelgiant iš politinės teorijos perspektyvos. Karaliaus pozavimas kameroms ir keitimasis mandagybėmis su Lietuvos prezidentu buvo gera proga kelti platesnį nei šis vizitas klausimą: kodėl demokratiškai išrinkti valstybės vadovai kuria mažesnį pasididžiavimo valstybe jausmą nei nerinkti?
|00:00
Analogiška proga keltį tokį klausimą buvo prieš kelias savaites įvykęs Jungtinės Karalystės karaliaus Karolio III-iojo vizitas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Abiejų vizitų metu ceremonines galias turintys monarchai kūrė tikresnį valstybės vadovų įspūdį nei realias galias turintys prezidentai.
Vien įspūdis būtų subjektyvus dalykas, dėl to verta pažiūrėti, ką apie tai sako monarchijas nagrinėjanti politinė teorija. Tai leis pamatyti, kiek klasikiniai monarchizmo argumentai dar tinka mūsų laikams.
Anot XIX a. filosofo ir aršaus monarchisto Joseph‘o de Maistre‘o, paveldima monarchija yra pati natūraliausia politinė santvarka. Ji aptinkama visose žmonijos epochose ir visose kultūrose, ir tuo ji skiriasi nuo kitų santvarkų. Monarchija yra pranašesnė santvarka už kitas, nes vieno įstatymais apriboto valdovo ydos yra mažesnė blogybė už daugelio valdovų ydas. Blogų monarchų pavyzdžiai nepaneigia bendros taisyklės. Palyginus blogų monarchų istorinius pavyzdžius su blogais demokratiškai išrinktų valdovų pavyzdžiais (iškalbingas pavyzdys būtų 1933 m. rinkimų Vokietijoje rezultatai) rezultatas nebūtinai būtų nepalankus monarchijai.
