Prieš kelerius metus viename mokytojų seminare paklausiau dalyvių, kiek laiko per savaitę jie iš tikrųjų kalba su kiekvienu mokiniu individualiai. Ne pamokos metu, ne vertindami žinias, o tiesiog kalba. Dauguma atsakė: mažiau nei penkios minutės. Kai kurie – mažiau nei dvi.
Tą pačią savaitę „ChatGPT“ paskelbė, kad turi daugiau nei šimtą milijonų aktyvių vartotojų.
Šie du skaičiai man atrodo svarbiausi šiandienėje diskusijoje apie dirbtinį intelektą švietime. Ne todėl, kad DI yra grėsmė. O todėl, kad jis labai aiškiai parodo, ko mokykla jau seniai nebeturi pakankamai, o gal ir niekad neturėjo – laiko kiekvienam vaikui.
Ilgą laiką mokykla veikė pagal labai paprastą logiką: mokytojas žino, mokinys dar nežino. Visa sistema – pamokų struktūra, vertinimas, tvarkaraščiai – buvo sukurta šiam skirtumui valdyti.
Šis modelis pradeda byrėti ne dėl dirbtinio intelekto. Jis byrėjo anksčiau – nuo tada, kai kiekvienas vaikas kišenėje pradėjo nešiotis prieigą prie beveik visos žmonijos sukaupto žinojimo. DI šį procesą tiesiog pagreitino ir padarė akivaizdų.
