Ginklo turėjimas savaime nereiškia pasirengimo gynybai. Tačiau gebėjimas saugiai elgtis su ginklu, pažinti vietovę ar turėti kitų praktinių įgūdžių gali būti vertingas valstybei – jei šie gebėjimai papildomi kariniu rengimu ir panaudojami organizuotai. Viena iš galimybių tam – karo komendantūros, rašoma Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pranešime žiniasklaidai.
Prasidėjus krizei ar karui, kiekvienam žmogui tektų atsakyti į klausimą, kaip jis gali prisidėti prie valstybės gynybos. Vieni būtų pašaukti į ginkluotąsias pajėgas, kiti atliktų savo civilines funkcijas, dar kiti galėtų rinktis savanorišką tarnybą, Lietuvos šaulių sąjungą ar karo komendantūras.
Tačiau ką daryti tiems, kurie jau turi ginklą, yra įgiję praktinių įgūdžių, tačiau nėra kariuomenės dalis? Ar šie gebėjimai gali būti panaudoti valstybės gynybai ir nuo ko pradėti norint pasirengti? Apie tai Vilniaus dienose vykusioje diskusijoje kalbėjo Karo komendantūrų valdybos vadas plk. Danas Mockūnas, Lietuvos medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas Gediminas Vaitiekūnas, medžiotojas ir komendantinis karys Laurynas Suodaitis bei medžiotoja ir šaulė Gerda Sadauskė.
Ginklas – tik viena pasirengimo dalis
Pasak plk. D. Mockūno, valstybės gynyba nėra vien ginkluota kova. Kiekvienas žmogus prie jos gali prisidėti pagal savo profesiją, gebėjimus ir pasirengimą.
