Laikinoji sostinė – rimtas miestas, bet ir kupinas visokių šelmysčių, tarsi žmogaus gyvenimas. Per 30 metų Kaunas iš provincialaus užkampio išaugo į modernų Europos miestą. Svečiai mėgdavo vaikščioti po Laisvės alėją, mėgo ir gyventojai: įdomu, nenuobodu, beveik kiekvienas lankytojas turėjo „savo“ vietas. Ir tai buvo ne tik kavinės, restoranai, bet ir Valstybės teatras, kino teatrai, parkai, teniso kortai Žaliakalnyje, rašoma Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parengtoje publikacijoje.
O štai savaitgaliais kauniečiai Laisvės alėjoje dažnai galėjo sutikti žymių dailininkų, aktorių, rašytojų ar politikų, pasiklausyti Adomo Jakšto, Juozapo Albino Herbačiausko ir Vydūno ginčų ar pamatyti Balio Sruogos išdaigų, kai jis įsilipdavo į medį ar ratu bėgiodavo aplink skelbimų stulpą, sukeldamas nerimą savo artimam bičiuliui Vincui Krėvei.
Šį kartą siūlome pažvelgti į Kauną Juozo Zikaro – puikaus skulptoriaus, Meno mokyklos dėstytojo ir labai mylinčio tėvo – akimis.
Meno mokykla (dab. Kauno kolegijos Menų akademija)
Mokykla įkurta 1922 metais. Dailininkas Justinas Vienožinskis su bendraminčiais vos ne patys pradėjo kasti duobę pamatams, mat tuometinei valdžiai atrodė, kad Kaunui meno mokykla nėra būtina. Tačiau atkaklumas ir užsispyrimas daug gali, tad ši įstaiga atsirado, joje mokėsi puikūs būsimieji dailininkai, vėliau mokę toje pačioje mokykloje.
